Ruth Fowler scenarijus rašo jau dvidešimt metų. Ji sukūrė BBC One dramą „Rules of the Game" su Maxine Peake ir kartu parašė serialo „Little Disasters" scenarijų, kurį rodė Paramount Plus su Diane Kruger vaidmenyje. Šiandien ji sėdi savo namuose Los Andžele ir moko algoritmą atlikti tą patį darbą, kurį pati dirbo dešimtmečius.

„Aš visada buvau be pinigų", – The Guardian sakė Fowler. Kino gamyba, jos teigimu, sumažėjo maždaug 35 procentais, todėl daugelis kolegų ėmė ieškoti kitų pajamų šaltinių. Vienas iš jų – darbas, kurio niekas garsiai nevadina tikruoju vardu: mokyti dirbtinį intelektą kurti tai, ką iki šiol mokėjo tik žmogus.

Nuo filmavimo grafiko iki pitch'o

Fowler buvo paprašyta parengti detalų dviejų dienų filmavimo grafiką hipotetiniam projektui – nurodyti reikalingus leidimus filmuoti, galimus pavojus lokacijoje, dienos šviesos sąlygas, personalo sąrašus kiekvienam kadrui bei tokius reikalavimus kaip vaikų apsauga mažiesiems aktoriams. Algoritmas mokėsi remdamasis realiais dokumentais – el. laiškais, scenarijumi ir kita gamybos medžiaga. Kitą kartą Fowler mokė sistemą sudaryti pitch'o pristatymą filmo ar serialo idėjai – darbą, kurį įprastai atlieka gamybos vadovas.

Už tokį darbą mokama nuo 12 iki 200 dolerių per valandą. Mokymo agentūros, per kurias samdomi kūrėjai, turi sutartis su didžiausiomis DI kompanijomis, tarp jų – Anthropic ir OpenAI. Panašiai algoritmai mokomi ir kitose srityse: finansuose, sveikatos apsaugoje, teisėje, socialiniame darbe.

„Man įteikė kastuvą ir liepė kasti savo profesijos kapą"

Kitas kūrėjas – Los Andžele dirbantis dokumentinio kino režisierius, panoręs likti anonimiškas – gavo užduotį išmokyti DI tiksliai transkribuoti vaizdo įrašus. Jis peržiūrėjo Mažosios lygos beisbolo rungtynių įrašą, kuriame balsus užgožė muzika ir minios triukšmas, ir mokė sistemą atskirti persidengiančius garsus. Teko sukurti ir vizualų kiekvieno kalbėtojo aprašymą – pavyzdžiui, „šviesiaplaukė moteris su sagučiais užsegtais marškiniais ir auksine grandinėle" – bei apibūdinti akcentus: angliškas, škotiškas, afroamerikietiškas, azijietiškas. Tai sukėlė nerimą tarp laisvai samdomų darbuotojų.

„Nebūčiau ėmęsis šio darbo, jei nesuprasčiau realybės – gal net šiek tiek fatalistiškai, kaip veikia pasaulis. Tai tiesiog dalykas, kuris liks su mumis ateityje, ir joks susilaikymas to nesustabdys. Draugams sakau, kad man iš esmės įteikė kastuvą ir liepė kasti savo profesijos kapą", – sakė jis.

Kodėl kino darbuotojai griebiasi papildomo darbo

Skaičiai paaiškina, iš kur toks nerimas. Pagal FilmLA Research duomenis, filmavimo dienų skaičius Los Andžele nuo 2021 iki 2025 metų sumažėjo 48 procentais – tai pandemijos pasekmių, rašytojų streiko ir mažesnių srautinio turinio platformų investicijų rezultatas. JAV kino ir garso įrašų pramonėje dirbančiųjų skaičius nuo piko – 450 000 žmonių 2022 metų liepą – iki 326 000 2026 metų gegužę sumažėjo 28 procentais, rodo JAV darbo statistikos biuro duomenys.

Tuo pačiu metu Netflix šį mėnesį pranešė, kad 2026 metais DI naudojo kuriant 300 iš 1000 savo pavadinimų, o tokie režisieriai kaip Ronas Howardas patys pradeda technologiją naudoti savo darbe – Howardas rengia animuotą dokumentinį filmą apie karo belaisvius Vietname, sukurtą pasitelkiant DI.

Lietuvos ir platesnės Europos auditorijai ši istorija aktuali ne tik kaip Holivudo kuriozas. Kol Briuselyje toliau diskutuojama, kaip DI reguliavimas turėtų apsaugoti kūrybines profesijas, JAV kino industrijos pavyzdys rodo, kaip greitai ekonominis spaudimas gali priversti žmones rinktis tarp principų ir sąskaitų apmokėjimo – net jei kaina yra pačių darbo vietos.

Šaltinis: The Guardian.