Virš moters raudona suknele kabo metalinis gnybtas. Jo pirštai tarsi ruošiasi ištraukti savo laimikį iš krūvos kitų moterų figūrų, o pati herojė svajingai žvelgia į viršų, lyg klaustų: „Kodėl aš?“ Taip atrodo dailininkės Jackie Ryan kūrinys „Gaudyklė“ – vienas iš finalininkų šiųmetėje Brisbenės portretų premijoje. Moteris raudona suknele – tikra, nufotografuota scenoje Australijos komikė Alice Fraser. Aplink ją stovinčios generinės superherojės ir šeštojo dešimtmečio namų šeimininkės sukurtos dirbtinio intelekto programa Krea.
Prieš porą metų tokio kūrinio Brisbenės parodoje tikriausiai nebūtų buvę – ne todėl, kad jo nebūtų priėmę, o todėl, kad dalis miesto menininkų ir fotografų tąkart apskritai atsisakė dalyvauti konkurse. 2024 metais premijos organizatoriai leido varžytis ir algoritmo sukurtiems darbams, tarp jų – pagrindiniam, 50 000 dolerių vertės merės apdovanojimui. Sprendimas sukėlė pasipiktinimą meno bendruomenėje: Volkio premiją pelnęs fotografas Russell Shakespeare tuomet šį žingsnį palygino su dopingu sporte, o boikotą paskelbė ir ne vienas ankstesnis nugalėtojas.
Menininkai grįžta – kovoti su algoritmu jo paties ginklu
Tarp griežčiausių kritikų buvo ir Birrunga – Vairadžuri tautos menininkas bei Kvinslende įsikūrusios galerijos įkūrėjas. Jis boikotavo premiją ir 2024, ir 2025 metais kartu su savo galerijos atstovaujamais dailininkais. Jo nuomone, dirbtinio intelekto sukurtas darbas – ne menas, o tik dekoracija ar iliustracija, neturinti nei kultūrinio turinio, nei ryšio su kartų kartas puoselėta praktika. Jis tebemano, kad premijos sprendimas priimti algoritmo kūrinius davė netiesioginį leidimą naudotis pirmųjų Australijos tautų kultūriniu paveldu.
Vis dėlto šiemet Birrunga ir penki jo galerijos atstovaujami pirmųjų tautų dailininkai nusprendė sugrįžti į konkursą – tapydami autoportretus ir, jo paties žodžiais, statydami dirbtinį intelektą prieš dirbtinį intelektą. Tik antruoju atveju santrumpa AI menininkams reiškia ne algoritmą, o protėvių vientisumą – ryšį su savo bendruomenės istorija ir praktika, kurio, jų teigimu, jokia programa pakartoti negali.
„AI kūrinys nėra menas“, – sako Birrunga. – „Tai dekoracija, geriausiu atveju – iliustracija. Jame nėra kultūrinio turinio. Jame nėra ryšio su nesuskaičiuojamomis kartomis puoselėta praktika.“
Panašiai mąsto ir kamilarojų tautos menininkė Elysia Love-Anderson, kurios kūrinys taip pat eksponuojamas parodoje. Jos teigimu, dirbtinis intelektas negali kūriniui suteikti to, ką gali suteikti žmogus. Šalia jos darbų kabo ir anglimi tapytas Archie Moore’o portretas – menininko, kuris 2024 metais Venecijos bienalėje pelnė aukščiausią apdovanojimą už instaliaciją „Kith and Kin“.
Pati Jackie Ryan į dirbtinį intelektą žiūri kitaip – kaip į dar vieną įrankį per daugiau nei penkiolikos metų karjerą, kurioje ji nuolat eksperimentavo su populiariąja kultūra. Anksčiau, neturėdama tinkamų kompiuterinių priemonių, ji vaizdus į grafinių romanų seriją perkeldavo rankomis – kirpdama ir klijuodama nuotraukas. Šįkart, nufotografavusi komikę scenoje, ji programai Krea davė eilę nurodymų: pridėti feministinių motyvų, sugrūsti figūras netvarkingai vieną ant kitos, pakeisti foną, uždėti taškuotą raštą. „Tokie kūriniai neatsiranda savaime, tarsi atsibudus vieną rytą su jais po pagalve“, – juokiasi ji.
Konkurso rengėjai atidarymo vakarui rengiasi karštligiškai – prie sienos smeigtukais tvirtinamas lycros klounas, salė pilna paskutinės minutės darbų. Tačiau šįmet diskusija greičiausiai bus ne tiek apie tai, ar dirbtinis intelektas turi teisę dalyvauti parodoje, kiek apie tai, ką jo naudojimas atskleidžia apie patį menininką – ir ką jis gali pakeisti, o ko – ne.
Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse panašūs klausimai viešojoje erdvėje kol kas keliami rečiau – ar dirbtinio intelekto pagalba sukurtas kūrinys apskritai gali dalyvauti meno konkursuose ir kaip tai keičia autorystės sampratą. ES dirbtinio intelekto reglamentas įpareigoja žymėti algoritmo sukurtą turinį, tačiau sprendimą, ar tokius kūrinius vertinti lygiai su žmogaus darbais, kiekviena meno institucija kol kas priima pati.
