Dar neišaušus, kai namuose tylu, o už lango tamsu, Katherine paėmė telefoną ir atvėrė ChatGPT. Ji suvedė savo darbo valandas, vyro darbo grafiką, dienas, kada trejų metų dukrai skirta vaikų priežiūra, šešiametės mokyklos laiką kartu su priežiūra prieš pamokas ir po jų, savo darbo lankstumą bei tai, kiek gali padėti seneliai. Tada paklausė algoritmo, ar šis gali padėti sudėlioti dieną taip, kad ji atrodytų bent truputį įveikiama.

Katherine kelia 5–5.30 val. ryto, kad „aplenktų vaikus“ – nusiprausti ramybėje, susidėti dukrai pietus į dėžutę arba, jei diena ypač gera, spėti pasportuoti. Bet mergaitės pabunda jau 5.30–6 val., ir nuo tos akimirkos prasideda lenktynės: reikia visus paruošti ir išvežti iki 7 val. ryto – nė kiek ne į tą ramų rytą, apie kokį svajoja visa šeima.

„Jos nulipa žemyn ir nori apsikabinti ant sofos, o aš vis kartoju: atsiprašau, bet man reikia sudėti pietus į dėžutes“, – sako Katherine.

Po ryto šturmo mergaitės su tėčiu išvažiuoja – jis palieka jas pakeliui į darbą ir pasiima vakare. Katherine lieka vos kelios minutės pasiruošti sau, o kelionė autobusu tampa laiku, per kurį ji bando nusiraminti. Vakare viskas kartojasi iš naujo, tik atbuline tvarka.

Ne vienintelė tokia

Nors Katherine klausimai dirbtiniam intelektui skamba kaip nevilties šauksmas, ji – toli gražu ne išimtis. Žaidimų aikštelėse, vaikų darželių tarpduriuose ir po pamokų priežiūros laukiamuosiuose panašaus amžiaus moterys per kelias minutes vienos kitų klausinėja: kaip tau pavyksta? Ką paleidi iš rankų? Kodėl taip sunku?

Naujausi Australijoje atlikti skaičiavimai rodo, kodėl klausimas kyla taip dažnai. Dviejų ir daugiau vaikų auginimas šeimai kasmet kainuoja bent 36 500 dolerių. Per pastaruosius du dešimtmečius ši suma išaugo 134 proc., o namų ūkių pajamos per tą patį laiką padidėjo tik 102 proc. Organizacijos „The Parenthood“ vadovė Georgie Dent pažymi, kad per pirmuosius penkerius metus po vaiko gimimo moterų pajamos Australijoje krenta vidutiniškai 55 procentais, todėl šeimoms dabar tiesiog būtinos dvi algos.

2024-aisiais Australijoje pirmą kartą istorijoje abiejų tėvų darbas visu etatu tapo dažniausiu modeliu šeimose, auginančiose vaikus iki 15 metų. Tačiau, pasak Dent, šeimų biudžetuose nuo to laisvės neatsirado – priešingai, spaudimas tik augo.

Kai algoritmas tampa antru gyvenimo planuotoju

Katherine atvejis parodo, kaip DI įrankiai iš darbo aplinkos persikelia į patį intymiausią gyvenimo lygmenį – šeimos tvarkaraštį. Ne todėl, kad technologija pati savaime kažką keičia, o todėl, kad žmonėms, jaučiantiems, jog nebeįmanoma suvaldyti dienos, prireikia bent kokio nors pašnekovo, galinčio surikiuoti faktus į sistemą.

Lietuvoje ir kitose Europos šalyse tėvų, ypač motinų, patiriamas krūvis kyla iš tų pačių šaltinių – vaikų priežiūros įstaigų darbo laiko, kuris retai sutampa su tėvų darbo grafiku, brangstančio gyvenimo ir lūkesčio, kad moteris sugebės vienodai gerai atlikti darbą, motinystę ir namų ruošą. Kol Europos Sąjungoje diskutuojama apie ilgesnes tėvystės atostogas ir lankstesnį darbo laiką, kasdienis rytas daugelyje namų vis tiek prasideda taip pat, kaip Katherine – žadintuvu 5 valandą ryto ir viltimi, kad diena kažkaip susidėlios.