Pramoniniame Kentukio miestelyje šiuo metu kyla naujas gamybos cechas, kuris kainuos apie 60 milijonų dolerių. Jame bus gaminami chladagentai – skysčiai, skirti vėsinti serverius, kurie dieną naktį apdoroja dirbtinio intelekto užklausas. Panašūs statybų projektai dabar kyla Japonijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, Indijoje ir keliose kitose šalyse – visi dėl to paties: sparčiai augančio duomenų centrų vėsinimo poreikio.

Problema ta, kad dauguma šių skysčių priklauso PFAS grupei – vadinamiesiems „amžiniesiems chemikalams“. Tai junginiai, kurie praktiškai nesuyra gamtoje ir yra siejami su vėžiu bei kitomis sveikatos problemomis. Švedijos chemijos stebėsenos organizacija ChemSec apklausė dešimt didžiausių pasaulio PFAS gamintojų ir nustatė: beveik visi planuoja gamybą didinti, o ne mažinti.

Kodėl duomenų centrams reikia amžinųjų chemikalų

Vienas naujausių vėsinimo būdų vadinamas dviejų fazių imersiniu vėsinimu. Serverių plokštės tiesiog panardinamos į baseiną su specialiu skysčiu, kurio virimo temperatūra labai žema. Įkaitusi elektronika verčia skystį virsti garais, garai pakyla iki vandeniu aušinamo kondensatoriaus, ten atvėsta, vėl tampa skysčiu ir grįžta į baseiną. Sistema pristatoma kaip taupanti vandenį ir elektrą, palyginti su įprastais oro aušintuvais – bet veikimo pagrindas dažniausiai yra būtent PFAS junginiai.

Tie patys chemikalai naudojami ir puslaidininkių – lustų, be kurių DI serveriai tiesiog neveiktų – gamybos procese. Trečia sritis, kurioje gamintojai mato augimą, – ličio jonų baterijų dangos ir rišikliai, naudojami elektromobiliuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose ir telefonuose. Indijos bendrovės „Gujarat Fluorochemicals“ vadovas Bir Kapoor baterijas, duomenų centrus, puslaidininkius ir vandenilio pramonę vadina „augimo sektoriais“, kuriuose, jo žodžiais, slypi „didžiulė galimybė augti“.

Japonijos bendrovė „Daikin“ jau paskelbė steigianti atskirą „duomenų centrų padalinį“ ir žada plėsti fluoro produktų pardavimus. JAV bendrovė „Chemours“ savo augimą sieja su „pažangiais duomenų centrais ir DI aparatūra“ – nors ši pati bendrovė neseniai sutiko sumokėti 450 milijonų dolerių, kad išspręstų bylą dėl PFAS išleidimo į aplinką. Panašius plėtros planus turi Japonijos „AGC“, Kinijos „Dongyue“, Indijos „Gujarat Fluorochemicals“, Rusijos „HaloPolymer“, Meksikos „Orbia“, JAV „Solstice“ ir Belgijos „Syensqo“. Vos dvi iš dešimties apklaustų bendrovių renkasi kitą kelią: Šveicarijos „Archroma“ pereina prie PFAS neturinčių alternatyvų, o Vokietijos „BASF“ žadėjo iki 2028 metų visiškai pasitraukti iš PFAS gamybos.

„Šių bendrovių plėtros planai rodo, kad jei vyriausybės ir reguliuotojai nereikalaus greito atsisakymo, mus užklups nauja amžinųjų chemikalų banga“, – sako ChemSec vadovė Anne-Sofie Bäckar.

Kritikai atkreipia dėmesį, kad chemikalai, patekę į dirvą ar vandenį, ten lieka dešimtmečiais ar net šimtmečiams – jie vadinami „amžinaisiais“ būtent todėl, kad gamtoje praktiškai nesuyra. Kuo daugiau jų pagaminama gamyklose visame pasaulyje, tuo didesnė tikimybė, kad dalis anksčiau ar vėliau pateks į geriamąjį vandenį, dirvožemį ar maisto grandinę – o pašalinti juos iš ten praktiškai neįmanoma.

Ką tai reiškia Lietuvai ir Europai

Europos Sąjunga jau kelerius metus svarsto platų PFAS naudojimo apribojimą, o keliose Europos šalyse šie junginiai jau buvo aptikti geriamojo vandens tyrimuose. Naujas gamybos augimas, nukreiptas į DI infrastruktūrą, kelia klausimą, ar pramonės lobizmas gali sulėtinti ar susilpninti planuojamą ES ribojimą. Kol duomenų centrai visame pasaulyje, įskaitant ir tuos, kurie planuojami ar jau veikia Baltijos regione, ieško efektyvesnio vėsinimo, sprendimas, kokiu skysčiu jie vėsinami, nebėra vien techninis klausimas gamybos inžinieriams. Tai tiesiogiai susiję su tuo, kas ateityje gali atsidurti vandenyje, kurį geria eiliniai žmonės, ir su kokiomis pasekmėmis sveikatai teks susidurti dar nesuskaičiuotą laiką.