Ekrane – ledo mėlynų akių moteris banguotais šviesiais plaukais. Ji kalba apie trintį ir prarastą energiją, o tarp kadrų sukasi metaliniai guoliai. Tai Greta Garbo, nors jos pelenai jau daugiau nei kelis dešimtmečius ilsisi Švedijos miško kapinėse. Aktorę reklamai atgaivino DI, o jos giminaičiai dabar sako: gal tai tik pradžia.

„Buvau priblokštas“

Garbo vardas Holivude reiškė didžiausią blizgesį. Ji spindėjo nebylaus kino laikais ir nušvietė pirmuosius garsinius filmus. „Grand Hotel“ (1932) ji suvaidino garsią baleriną, o „Camille“ (1936) – pasmerktą kurtizanę. Būtent iš pirmojo filmo kilo garsioji frazė „Noriu likti viena“.

Dabar jos palikuonys pasirengę svarstyti, ar DI sukurta aktorės versija galėtų atsirasti ir 21 amžiaus filme. Vienas iš trijų giminaičių, tvarkančių jos palikimą, Craigas Reisfieldas prisipažino buvęs priblokštas, kai pamatė savo prosenelės sesers atvaizdą, sukurtą švedų guolių gamintojos SKF reklamai.

„Nesakysiu ne, ypač po to, ką mačiau. Tai gana neįtikėtina ir tikroviška. Tad kodėl gi negalima kažkokia forma sugrąžinti Gretos Garbo į kino vaidmenį?“

Reisfieldas, švedų kilmės amerikietis, kadaise vežiojo Garbo automobiliu ir dažnai matydavo ją šeimos šventėse Niujorke. Jam ekrane pasirodžiusi aktorė paliko didelį įspūdį: „Sužavėjo judesiai, kuriuos pavyko pagauti ir pakeisti, jos apranga, veido bruožai, net balsas.“ Anot jo, tai buvo ir jaudinanti patirtis, nes aktorę pažinojo asmeniškai.

Kaip atgaivinama žvaigždė be jos nuotraukų

Ryšys su reklama nėra atsitiktinis. Antrasis Garbo vaidmuo ekrane buvo 1921 metų reklaminis filmas, susijęs su Geteborge įsikūrusia SKF. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, bendrovė vėl pasitelkė aktorės vardą – šįkart 99 sekundžių reklamoje.

Įprastai tokie darbai remiasi tikrais žmogaus kadrais, tačiau čia kūrėjai pasielgė kitaip. Kadangi Garbo filmuota medžiaga saugoma autorių teisių, į DI sistemas ji nebuvo dedama – nei judanti, nei nejudanti. Aktorės išvaizda buvo aprašyta tekstu: ledo mėlynos akys, banguota šviesi šukuosena iki smakro. Tada tikras aktorius suvaidino jos vaidmenį, o ant jo uždėtas DI sukurtas veidas. Balsas atkurtas pagal ankstyvo filmo įrašą.

Rezultatas, atrodo, įveikė vadinamąjį „nykumo slėnį“. Šis terminas reiškia, kad kuo tikroviškesnis dirbtinis žmogus, tuo keisčiau jis kartais atrodo žiūrovui. Šįkart to jausmo, regis, pavyko išvengti.

Su tekstu sekėsi prasčiau. Reklamoje Garbo sako, kad „apie 20 proc. visos pasaulio energijos prarandama dėl trinties – tai baisus švaistymas“. Tokios frazės, švelniai tariant, nepriartėja prie tų, kurias jai rašė studijos scenaristai.

Ar tai etiška?

Kai kurie kritikai tokią praktiką vadina „vaiduoklių išnaudojimu“. Panašus atvejis – prieš metus mirusio aktoriaus Valo Kilmerio atvaizdo panaudojimas. Kartu kino pramonė vis labiau linksta prie DI: kelios didelės studijos investuoja į DI startuolius arba bendradarbiauja su naujomis studijomis. Pripažinti režisieriai Ronas Howardas ir Paulas Schraderis dirba prie filmų, kuriuose naudojamas DI, o nauja kūrėjų karta, tarp jų Kavanas the Kidas ir Gossip Goblin, DI pasitelkia stambioms auditorijoms pritraukti.

Lietuvos žiūrovui tai nėra tolima tema. Tokias reklamas ir filmus galime pamatyti ir čia, o klausimai lieka tie patys: kas turi teisę spręsti dėl mirusio žmogaus veido ir balso, kaip suprasti, kad ekrane matome ne tikrą žmogų, ir ar palikuonių sutikimo pakanka. Garbo atveju šeima kol kas nusiteikusi palankiai. Bet kai kitą kartą ekrane pasirodys jau seniai išėjusi žvaigždė, verta paklausti, kas jai davė leidimą sugrįžti.